Monografija skirta senajai Lietuvos knygos meno kultūrai. Nuodugniai supažindinus su baroko epochai būdingu emblemikos fenomenu, susikoncentruojama į Lietuvos kultūros emblemiškumo problematiką, išnagrinėjamas vieno populiariausių Miles Christianus vaizdinio paplitimas LDK kultūroje, aptariamas herbo arba herbo figūros vaizdavimas emblemose.
Šioje knygoje aptariama "knyginė" Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros dalis. Joje kalbama apie iliustruotą proginę literatūrą, XVII amžiuje sudariusią bene trečdalį visos leidžiamos spaudos. Šie panegiriniai leidiniai buvo vieni puošniausių spaudinių, glaudžiai susiję su tekstine ir plastine patirtimi, dažniausiai puošti emblemomis arba embleminėmis iliustracijomis. Emblemika aprėpia plastikos ir idėjų sritį, t. y. vaizdinius, kurie grįsti rašytiniu tekstu ir yra atitinkamos vaizdinės raiškos. Emblema, sudaryta iš vaizdo ir teksto, atveria galimybę pažvelgti į baroko dailę per idėjų pasaulį. Emblemos vaizdui išreikšti buvo naudojama universaliausio pobūdžio simbolika, o embleminis kalbėjimo būdas buvo reiškiamas tam tikrais suformuluotais ir nusistovėjusiais vaizdiniais, kurie kiekvienoje kultūrinėje terpėje įgijo savitas formas. Šia knyga siekiama atskleisti emblemikos pobūdį LDK knygų grafikoje ir paskiruose dailės kūriniuose, tiesiogiai susijusiuose su emblemine vaizdo raiška.
Monografijoje nagrinėjamos sovietinio laikotarpio kėdės, Lietuvos dizainerių sukurtos pagal specialius užsakymus, gamintos mažu kiekiu arba masinės gamybos, eksperimentinės. Keli kėdžių projektai peržengia tiriamo laikotarpio ribas, įsiterpia į dizaino lūžio laiką – atkurtos nepriklausomybės pradžią.
Remiantis išlikusiais darbais, ikonografine ir archyvine medžiaga bandoma rekonstruoti meninių audinių kelią į Lietuvą, jų funkcijas to meto kultūroje, aptariamos tų darbų ikonografinės ypatybės