Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Šis leidinys – dailininko retrospektyvinė paroda knygos puslapiuose, apimanti laikotarpį nuo 1965 m. iki šių dienų
Atidžiau pažvelgę į mūsų miestus, greičiausiai nustebtume kokia didelė jų dalis buvo suformuota per istoriškai trumpą sovietinį laikotarpį