Monografijoje nuobodulys pasitelkiamas kaip estetinė kategorija, padedanti paaiškinti XX a. antrosios pusės meno tendenciją vaizduoti paprasčiausius daiktus, vengti prasmės ar apskritai nutilti. Nuobodulio estetika parodoma kaip paradoksas, kai estetinė patirtis kuriama iš kasdienybės banalumo, nuo kurio menas paprastai padeda pabėgti. Visos nuobodulio estetikos strategijos – kalbėjimas apie nuobodulį, monotoniška raiška, banalių objektų ir kasdieniškų erdvių vaizdavimas, atsitiktinumas ir laiko lėtinimas – randamos ir analizuojamos devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje, taip išryškinant jos reikšmių turtingumą ir ryšius su pasaulio kontekstu.
Šis leidinys – dailininko retrospektyvinė paroda knygos puslapiuose, apimanti laikotarpį nuo 1965 m. iki šių dienų
Šio ne vienerius metus tyrinėto kapinyno medžiaga reikšmingai papildo archeologinių šaltinių bazę ir aktualizuoja šaltinių svarbą mūsų krašto proistorės tyrimuose, nes tyrinėtų pajūrio kapinynų medžiagos skelbimas sustojo peržengus XXI a. slenkstį.