Knygoje analizuojami svarbūs Lietuvos fotografijos pokyčiai, išryškėję XX a. pabaigoje. Dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė humanistinių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai ėmė kurti neišraiškingą fotografiją, skatinančią refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką. Ši požiūrių kaita monografijoje atskleidžiama analizuojant ir lyginant skirtingų laikotarpių bei stilių lietuvių autorių darbus. Daugiausia dėmesio skiriama amžių sandūroje išryškėjusioms žmogaus traktuotės fotografijoje tendencijoms – jos aptariamos pasitelkiant tarpdisciplininius tyrimo metodus. Monografija suteikia teorinį pagrindą, kurio reikia šiuolaikinės fotografijos supratimui, ir paaiškina kūrybinę praktiką, kurioje skleidžiasi įvairūs žmogaus tapatybės ir jo fotografinio atvaizdo santykiai.

http://issuu.com/fotografijosistorijos/docs/zmogus-lietuvos-fotografijoje

Įvadas 7
1 Žmogus fotografijoje
1.1 Tarp atvaizdavimo ir apibūdinimo 27
1.2 Performatyvi tapatybės raiška 39
2 Humanistinė fotografija Lietuvoje. Tarptautinės
tendencijos ir lokalūs savitumai
2.1 Humanizmo ideologija ir jos raiška Vakarų fotografijoje 49
2.2 Humanizmas Lietuvos fotografijos mokykloje 57
3 Žmogaus atvaizdo ir identiteto santykis šiuolaikinėje
Lietuvos fotografijoje
3.1 Nuo asmenybės prie vaidmens 69
3.2 Nėra nieko anapus regimybės 133
3.3 Žmogaus identiteto ženklai jo aplinkoje 153
3.4 Savirefleksyvi fotografija 177
Išvados 191
Literatūros sąrašas 195
Iliustracijų sąrašas 205
Summary 214
Asmenvardžių rodyklė 221