1629 m. Krokuvoje buvo išspausdintas garsaus dominikonų pamokslininko Fabijono
Birkowskio (1566–1636) pamokslas „Apie šventuosius atvaizdus, kaip jie turi būti gerbiami“.
Šioje knygoje publikuojama pamokslo faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą ir kolektyvinė studija.
Pamoksle Fabijonas Birkowskis teologiniais argumentais, istoriniais siužetais ir spalvingais
pasakojimais-toposais gina šventųjų atvaizdų buvimą Bažnyčioje. Pamokslininkas iškelia
svarbiausias bažnytinio (ir religinio) meno temas: Jėzaus originaliųjų atvaizdų-atspaudų
drobulėse prigimtį, metaforinius ar simbolinius atvaizdus, šventųjų vaizdavimą, atvaizdų
stebuklingumą, bažnyčios kaip Dangiškosios Jeruzalės atvaizdo puošybą. Jo aptariamų atvaizdų prigimtyje glūdi žodžio ir vaizdo sąveika. Šventasis Raštas – Dievo žodis, visų šventųjų atvaizdųšaltinis ir jų suvokimo pagrindas. Todėl atvaizdai skaitomi tarsi knygos, iš jų mokomasi kaip išraštų.
Ferdynando Ruszczyco (1870–1936) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. Ruszczyco pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė realizuojant įvairius sumanymus: piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją.
Św. Kazimierz, a raczej jego wizerunek zachowany w słowie pisanym, jak w dziełach sztuk wizualnych, jest tematem tej pracy