1629 m. Krokuvoje buvo išspausdintas garsaus dominikonų pamokslininko Fabijono
Birkowskio (1566–1636) pamokslas „Apie šventuosius atvaizdus, kaip jie turi būti gerbiami“.
Šioje knygoje publikuojama pamokslo faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą ir kolektyvinė studija.
Pamoksle Fabijonas Birkowskis teologiniais argumentais, istoriniais siužetais ir spalvingais
pasakojimais-toposais gina šventųjų atvaizdų buvimą Bažnyčioje. Pamokslininkas iškelia
svarbiausias bažnytinio (ir religinio) meno temas: Jėzaus originaliųjų atvaizdų-atspaudų
drobulėse prigimtį, metaforinius ar simbolinius atvaizdus, šventųjų vaizdavimą, atvaizdų
stebuklingumą, bažnyčios kaip Dangiškosios Jeruzalės atvaizdo puošybą. Jo aptariamų atvaizdų prigimtyje glūdi žodžio ir vaizdo sąveika. Šventasis Raštas – Dievo žodis, visų šventųjų atvaizdųšaltinis ir jų suvokimo pagrindas. Todėl atvaizdai skaitomi tarsi knygos, iš jų mokomasi kaip išraštų.
Monografijoje siekta apibūdinti LDK XVII a. bažnytinio meno mecenavimo procesą
Monografijoje aptariami stebuklingieji Švč. Mergelės Marijos atvaizdai ir jų matymą bei suvokimą XVII–XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaištystėje liudijantys šaltiniai: stebuklų knygos, votai, kopijos ir kiti stebuklingojo atvaizdo aplinkos fenomenai