Ši knyga archeologiniu aspektu nagrinėja bendrą kultūrinį viduramžių ir naujųjų laikų Europos miestų koklinių krosnių reiškinį Klaipėdoje, lėmusį technologiškai pažangesnes būsto šildymo permainas, keitusį privačią erdvę ir atliepusį kultūrines, politines, ideologines XIV–XVIII a. aktualijas. Šioje knygoje siekiama atsakyti į klausimus, kada namų šildymo koklinėmis krosnimis praktika buvo adaptuota Klaipėdoje ir kokios tam buvo socialinės ekonominės sąlygos? Kokį pokytį lėmė keramikos dirbtuvių steigimas, jų produkcija vietinei rinkai ir kaip jos vystėsi laiko perspektyvoje? Kokiais pavidalais viduramžių ir naujųjų laikų kultūrinio, politinio lauko žinios pateko į krosnių koklius ir kokios reikšmės adaptuotos privačioje erdvėje? Ar nedidelio miesto bendruomenė buvo nuovoki ir atvira europinėms permainoms koklininkystės srityje, ar jų pasirinkimą veikė lokalūs savitumai, o gal tiesiog pragmatiškumas ir kaip jis pastebimas? Kokie bruožai leidžia kalbėti apie koklinių krosnių raidą, nusistovėjusias tradicijas ir kada pasireiškė ikiindustrinė koklinių krosnių nykimo tendencija?

Raimonda Nabažaitė – archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, viduramžių ir naujųjų laikų miestų kultūros tyrinėtoja, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja. Jos parengta disertacija 2017 m. buvo pripažinta geriausia Lietuvoje humanitarinių ir socialinių mokslų srityje. Be koklininkystės, mokslininkė tyrinėja Klaipėdos senąsias bažnyčias, vykdo jūrinio paveldo konservavimo, viešinimo projektą „Silkės kelias“, yra  mokslinių konferencijų ciklo „Archaeologia urbana“ iniciatorė, tarpdisciplininių kultūros ir paveldo projektų visuomenei bendraautorė („Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“, „Neužšąlantys namai“, „Time Travel: Crossroads in History“).