Nr. 121 (2026): (Ne)saugumo ribos: žemė, oras, kūnas / No. 121 (2026): The Boundaries of (In)security: Earth, Air, Body

Sudarytojos: Agnė Narušytė, Skaidra Trilupaitytė

https://aaav.vda.lt/journal/issue/view/26

Saugumo naratyvai mums tampa aktualūs tiek geopolitiniame kontekste, tiek ir kasdienybėje, kurios įvykius, pasak rašytojos Olgos Tokarczuk, apibrėžiame subjektyvių reikšmių sampynomis. Šios sampynos virsta idėjų, sąvokų ir pasakojimų audiniu, o jį „galima laikyti viena iš stichijų tokia kaip oras, žemė, ugnis ir vanduo, – lemiančių mūsų fizinę būtį ir suformuojančių mus kaip organizmus.“1 121-ajame Acta Academiae Artium Vilnensis leidinyje menotyrininkai, istorikai, filosofai ir menininkai permąsto tradicines ir naujas (ne)saugaus pasaulio ribas, istorinių ir nūdienos distopinių akligatvių perspektyvas. Gyvendami dabartyje pajuntame, kad ne tik ankstesnių amžių, bet ir XXI a. visuomenės patiria vaizduotės krizę, o ateitis tampa nebeaiški. Tarkime, geopolitiniu požiūriu konkrečios žemės ir oro ribos neretai nusitrina, mat savo piliečius, taip pat politinius žemėlapius ir fizines teritorijas saugančios valstybės samprata gali suirti dėl pačių įvairiausių priežasčių. Tradiciniai saugaus gyvenimo kontūrai šiandien gali būti kvestionuojami tiek tarptautinės politikos, tiek ir biopolitikos požiūriu. Naujos grėsmės verčia perkonfigūruoti juntamas kūniškumo ribas, ypač kai susiduriame su oro erdvės ir valstybių sienų nepaisančiais žmogiškaisiais veikėjais ar mikroorganizmais, demografinių krizių ir migracijos pasekmėmis. Uždegimas ir užkratas gali apimti ne vien biologinius kūnus ar skaitmenines sistemas, bet ir visą Žemę, kuri išsiugdo savo imuninį atsaką. Net ir jaukūs ar bent jau saugūs namai kažkuriuo metu gali tapti svetimomis erdvėmis.